JI
Em
Ji
ateina tada, k
C
ai
visiškai nel
D
aukiu.
Bm
Ji apsilanko neprašyta. Žvilteli į tave, akies krašteliu.
Ji pasirodo neįtikėtinais keliais. Ji u-meta akį į tave, pro murzinas, pilko ryto
užuolaidas.
Ji įstaisiusi šalia tavo lovos ir tu nežinai – miegi,sapnuoji ar esi realybėj.
Tu guli ištisas savaites žiūrėdamas į lubas ir nesiteiki apsilankymo.
Šita afemeiliška*, lengvo elgesio būtybė, kurią daugelis vadina – banalia mūza,
įkvėpimu, apsireiškimu, nušvitimu.
O taip..
1. Šis miestas apgaubia mane paslaptim.
Širdžai Ji aukšta, girtuoklio akim.
Kur net sekunbdžių ir valanfų minioj pasislėpęs.
Tyko manęs, visą žudantis niekas.
O taip..
Šis miestas žvelgia į mane su viltim,
Kad kartosiu klaidas, kurios krenta gilyn
Užversiu langus, duris, paskęsiu savy
Em
Ir
nepabusiu ryt
C
e.
Bet atėjo
D
JI.
Em
Pried.
C
O
ji dainavo dainas,
D
kurias girdėj
Em
au
tik aš.
Ir dar tos zvimbančios akys.
Ji šoko gatvėj basa, paskendusi glėbyje, saugioj vienatvėj.
Ji deklamavo eiles, kurių nieks nesupras,
Dar kokį tūkstantį metų
Ji demonstravo madas, ar atspėsit – kas aš?
Ir amžinai būsiu tavo.
2. Šis miestas man šypsos išdaužytais dantim
iš kur toji nuojauta, kas lenkia praeitim,
kai kloja man patalą tik šildantys topoliai
kai vynas buvo pigus, o tualetai – nemokami.
Pried.
Šis miestas deja, lyg pašautas kareivis,
Kurį bando prikelt, atsitiktiniai praeiviai.
Aš bandžiau jums patart –jį palikt ar pribaigt..
Bet Ji pamojo ranka – jau laikas išeit!
Pried.
*manau jog šitoks žodis. :)