Ant tėvo dalgio ašmenų
A
Lankoj
pražydo dobilai, griežlė skardena neram
D
iai,
Kartoja šienpjoviams lig
A
ryto,
kad
E
pirmo
D
šieno
nesu
A
lytų,
A
Kad
neišlytų iš žiedų, pirmų rasų ir spindul
D
ių,
Juk šienui žiemą šitaip r
A
eikia,
tad
E
a
sald
D
us
bus pienas
E
vaikui.
Pr.
Ant tėvo d
A
algio
ašmenų
Aušra žėrėdavo, menu,
Galandant lyg varpai skamb
D
ėjo,
Gandrai į pradalgę ly
A
dėjo
Ant t
E
ėvo
d
D
algio
ašmen
A
ų.
Visiems mums buvo čia drąsu
Ir viskas buvo mūs visų.
Medžius vadinome mes broliais,
O kalnelius - kapais senolių.
Kol nelauktai žinia baisi
Lyg žaibas kilo debesy,
Kryželį numušė nuo klevo,
Tremtin mus siųsti atvažiavo.
Pr.
Ant tėvo dalgio ašmenų
Aušra žėrėdavo, menu,
Galandant lyg varpai skambėjo,
Gandrai į pradalgę lydėjo
Ant tėvo dalgio ašmenų.
Žvaigždės raudonis atvarte
Ugnim žėravo nejaukia
Ir skrido bėgiais begaliniais
Raudodama dalia tremtinio.
Sapnuos vaidenas dobilai,
Kad šieną pjaut jau per vėlai,
Kad rūdys tėvo dalgį ėda,
Lankoj juk vyturiai negieda.
Pr.
Ant tėvo dalgio ašmenų
Aušra žėrėdavo, menu,
Galandant lyg varpai skambėjo,
Gandrai į pradalgę lydėjo
Ant tėvo dalgio ašmenų.