Dalgis
G
Lankoj
pražydo dobilai, griežlė skardena neramiai,
Kart
C
oja
šienpjoviams lig r
G
yto,
kad p
C
irmo
š
D
ieno
nesul
G
ytų,
(arba)
G
Kad
neišlytų iš žiedų, pirmų rasų ir spindul
C
ių,
Juk šienui žiemą šitaip r
G
eikia,
tad
C
a
sald
D
us
bus pienas
G
vaikui.
Pr.2k.
Ant tėvo d
G
algio
ašmenų
(C)
Aušra žėrėdavo menu, (G)
Galandant lyg varpai skamb
C
ėjo,
(C) G
Gandrai į pradalgę lydėjo
Ant t
C
ėvo
d
D
algio
ašmen
G
ų.
Visiems mums buvo čia drąsu ir viskas buvo mūs visų,
Medžius vadinome mes broliais, o kalnelius - kapais senolių.
Kol nelauktai žinia baisi, lyg žaibas kilo debesy,
Kryželį numušė nuo klevo, tremtin nusiųsti atvažiavo.
Žvaigždės raudonis atvarte, ugnim žėravo nejaukia,
Kai skridom bėgiais begaliniais, raudodama dalia tremtinio.
Sapnuos vaidenas dobilai, tad šieną pjaut jau per vėlai,
Kad rūdys tėvo dalgį ėda, lankoj juk vyturiai negieda.