Jau

užteks pažadų ir tų žodžių meilių,

Kur ma

ne

vakarais raminai.

Nebenoriu

kentėt, nebenoriu tylėt nebyli

ai.

Tu sakei "mėlynai žydi akys - linai"

Ir ž

iūrėjai

į jas per naktis.

Akyse man švie

sa,

aš tau viena viena viena - aš ti

kėjau.

Tu sa

kei,

kad išsaugosi meilę man saujoje,

Kad s

lėpsi

nuo blogio šv

entai,

Bet jei me

ilės

nerodai, nei pats valgai, nei duodi,

Be jos aš jaučiuos sum

autai.

Kam

viršūnės kalnų, jeigu aš be sparnų,

Jei tavęs pamylėt negal

iu?

Kam

pabeldei į klėtį, žadėjai mylėti?

Kam gundei meiliu žodeliu?

Jei

gali

m

ei

lės

duok

man.

Išdalinai

savo liūdesį, skausmą ir n

erimą

man davei

Ir

savy uždarei lyg narve, kai mane palik

ai.

A

čiū

tau nors už tai, kad bent nemelavai.

Nes dar noriu tikėt bent s

yk,

Tad jei myli sakyk, laiško man nerašyk,

O ateik ir apkabink.

Kam

laiškutį rašei, jei mylėt nemanei,

Kam lyg rūkas tamsoj išnyk

ai?

Kam

man saulė spindėjo,

Kam žvaigždės mirgėjo,

Kam klėty mane palik

ai?