Kartais

man

norisi

uz

nerti

sau

kilpą,

Pakibti

ant

meždio

šakos.

Kartais man norisi uzmiršti viską,

Akis tavas ir tavo rankas.

Kodel tu šitaip pasikeitei,

Kodel tu šitaip skaudini mane.

O ka tu darytum jei aš numirčiau,

Ar padetum šalia karsto gelių.

Dažnai aš galvoju apie mirti,

Kaip gera būtų žiuret is karsto i tave.

Tu suskaldei man širdi i trupinius,

Iš jų aš sudedu tave.

Jau nebepajusiu tų lūpų,

Kurios kadais bučiuodavo mane.

Nebepajusiu to šilto apkabinimo,

Nes jau guliu aš griovyje...