Oi neverk, motušele!
Oi neverk, matušele!
A
Oi
neverk, matušele, kad ja
E
unas
sunus
Eis ginti brangiosios t
A
evynes!
K
D
ad
pavirtes kaip ažuolas
A
giriu
puikus
Lauks
E
teismo
dienos paskutin
A
es.
Taip nelaužyk sau ranku, kaip beržo šakas
Kad laužo užrustintas vejas;
Tau dar liko sunu; kas tevyne praras,
Antros neišmels apgailejes.
Ten už upiu placiu žiba musu pulkai:
Jie mylima Lietuva gina;
Kam nusviro galva, tam Dangaus angelai
Vainika iš diemantu pina.
Daugel krito sunu kaip tu lapu rudens:
Baltveides oi verks, nes mylejo!
Bet nei bus, nei tekes Nemune tiek vandens,
Kiek priešu ten kraujo tekejo.
Vede Vytautas ten didžiavyriu pulkus
Ir priešu sulauže puikybe:
Už devynias mares, už tamsiuosius miškus
Išvare kryžiuociu galybe.
Saule leidos raudona ant Vilniaus kapu,
Kai duobe kareiviai ten kase,
Ir pagulde daug broliu greta milžinu,
O Viešpats ju priglaude dvasia.
O neverk, matušele, kad jaunas sunus
Eis ginti brangiausios tevynes!
Kad pavirtes kaip ažuolas giriu puikus
Lauks teismo dienos paskutes.