Noriu žinot
Am
Sukroviau
G
tikėjimą
F
į savo lagaminus,
Sudėjau gyvenim
C
ą,
mania
G
u,
tokio nebe
Am
bus.
Norėjau nebekentėt, norėjau nebemylėt,
Galėjau tik neskubėt, bet jau per vėlu, per vėlu...
Am
Noriu
žin
G
ot,
ką tu jau
F
tei,
kai išėj
C
au
be minties sug
G
rįžti.
Noriu žinot, ką tu jautei, kai palikau be vilties sugrįžti.
Ištryniau tik žinutes, jose laimės neradau.
Norėjau, tačiau tavęs ištrinti nepajėgiau...
Sakyk, ar matyt sunku, sakyk ar žinot sunku,
Kad griūna pasaulis man, kad jau per vėlu, per vėlu?..
Noriu žinot, ką tu jautei, kai išėjai be minties sugrįžti.
Noriu žinot, ką tu jautei, kai palikai be vilties sugrįžti.
F
Bet
nubudau iš nevilties,
G
bet
pakilau iš nebūties,
Am
Bet
sugrįžau iš tamsios nakties i
C
r
vėl prašau tavęs:
Leiski mylėt ir vėl karštai, leiski tikėt tavim šventai,
Leiski gyvent ir vėl aklai tik tavo glėbyje...
C
Aš
taip norėčiau žinoti, kur tu,
G
Pamirštu
spalvą tavo akių.
F
Aš
taip norėčiau sutikti saulę su tavim,
C
Aš
taip norėčiau
G
būti
tavo viltim.
Galbūt tai jūra, galbūt žvaigždės, galbūt aukščiau,
Galbūt tai mano sapnai, kuriuos aš pamiršau.
Turbūt tai viskas, ko aš noriu ar ką aš jaučiu,
Ko laukiu aš, kuo aš gyvenu, gyvenu...
Noriu žinot, ką tu jauti, kai sugrįžau be minties išeiti.
Noriu žinot, ką tu jauti, kai atėjau niekad nepalikti