Vytautas Kernagis – Ištirpęs sniegas

A

Am

D

G

Bm

Em

Am7

D

G

Ištirpsta snAm7
iegas
SauD
lės šilumoj atbunda gėG
lės
Jaučiu, kaip plaAm7
ka
Širdis karD
štai, ją glosto vėG
jas
Ir karštą ašC
arą ant savo skruD
osto
Aš pajunG
tu vėl, bet ją nušlEm
uosto
Atklydęs vėAm7
jas, bet ne taD
vo
Taip švelnios raG
nkos, kurios myG7
lavo
Apleistą šC
irdį, kuri taip viD
rpa
Ir trokšta meG
ilės labiEm
rintų
Paklysti nAm7
ori jų ramD
ybės tamsG
oje
Ištirpęs sniAm7
egas
NutD
eka šlaitais žiemos apleG
istais
Menu – tą žiAm7
emą
Tu paliD
kai mane skausme didžiG
ausiam
JuG7
k aš myC
lėjau tave labiD
ausiai
Tai kam gi iškG
eitei jausB
mus į taEm
msą
Ir kam gi tAm7
u pasiriD
nkai gėles ir kaG
rstą
Bet nežiC
nojai tu, miD
eliausia
Kad tavo kaG
pą dengs laB
pų aukEm
sas
Ir baltos asAm7
tros
Žiedeliais saD
vo papuoš taG
ve
Bet neC
žinojai tu, mieliD
ausia
Kad tavo kaG
pą denB7
gs lapų auEm
ksas
Ir baltos asAm7
tros
Žiedeliais saD
vo papuoš taG
ve