Andrius Mamontovas | Foje – Meilės nebus per daug

Tai buDm
vo giedro dangaus pasiilgusios akys
Tai buvGm
o vėlgi naktis be mažiausios vilties ir žvaigždžių
Ir aš taipA#
 troškau matyti tamsGm
oj kaip šikšnosparniai mato
Man taipA#
 reikėjo išgirsti balsus išA
mintingų žmonių
Tai buDm
vo mano agonijoj virpančios rankos
Jos trošGm
ko liesti tą šviesą, kur sklido iš tavo akių
Tai buvA#
o niekad nepasiektas nieGm
kam nežinomas krantas
Tai buvA#
o tūkstančiai žodžių į tyA
lą, tik neištartų
Tik niekadDm
a man meilės nebus per daug..
Niekada Gm
man meilės nebus per daug...
Niekada A#
man meilės nAm
ebus pDm
er daug...
Ir štai dDm
abar aš matau visus tuos, kurie nekenčia melo
Ir štai dGm
abar jau galiu pasakyt, kad tavim aš tikiu
Ir tik šiaA#
ndien namuose, kuriuose mGm
es ilgai jau gyvenam
Aš iš tiA#
krųjų žinau, ką daryti, kaA
d būtų šviesiau
Ir tik šiaDm
ndien man pavyko atrast pasiklydusį protą
Ir tik šiaGm
ndien aš pažadinau vėl užmigdytus jausmus 
Ir tik šisA#
 momentas vienas vieninteGm
lis, tam jis ir duotas
Kad ašA#
 galėčiau pamiršti, kas buvA
o ir rasti, kas bus
Tik niekadaDm
 man meilės nebus per daug...
Niekada Gm
man meilės nebus per daug...
Niekada A#
man meilės nAm
ebus pDm
er daug...
Ir aš žiDm
nau, kad aš liksiu toks pat kaip šiandieną ir vakar
Ir aš žGm
inau, jei mane kas pakeis, tai vis tiek būsiu aš
Ir aš žA#
inau, kad dar begales kartų Gm
aš kilsiu su Saule
Nes dar tA#
iek pat kartų krentantis lifA
tas žemyn mane neš
Tik niekadaDm
 man meilės nebus per daug...
Niekada Gm
man meilės nebus per daug...
Niekada A#
man meilės nAm
ebus peDm
r daug...