Gytis Paškevičius – Mano kraštas

Šitą žG
emę maC
n likimas dovD
anojo
PilkG
ą dangų, snC
iego sodD
us ir pilis
Ji kleEm
vais raudD
onais rudeC
ny liepsnoja
Ji atvG
ėrus kieC
kvienam plD
ačiai duG
ris
Man jos grožio kiek yra tiek ir pakanka
Jos kalba mane užbūrė amžinai
Ir tegu ja visos negandos aplenkia
Mano žeme man - vieninteliai namai
Pried. VC
ien tik ji yra praG
sme tikroji
NC
epakeis jos nieD
kas niekada
JC
ai vienai tu visEm
ka paaukoji
JC
i tavo praD
džia ir taG
vo pabaiga
JEm
ei tavęs nėra į ką mD
an atsiremti?
KEm
aip surasti ryA
to saule languose?
Į kEm
uria pasaD
ulio puse reikA
ia zengti?
KC
aip išsaugot tavo vardą? tavo varD
dą vaikuose...
TaG
vo skausmo niekC
ada aš nepamD
iršiu,
BeG
t žinau, kaip greC
itai medžiai vėl žD
ydės
Kada nEm
ors ir pats į mD
edį aš paC
virsiu
Mano žG
emė, kai mC
ane naD
mo pakG
vies.