VDbmasara, tavo dangus mAb
um kaip pasaka
Aš bėgu kopom baGbmsa basa
Ir skęstu jūroj nuoAbga
Dbm
VDbmasara, tavo dangus man kaip paAb
saka
Aš bėgu kopom basGbma basa
Ir skęstu jūroj nuogAba
VDbmasara, už strazdanotas šviesAb
ias dienas
Už minutes ir už seGbmkundes
Už mūsų laiką ir uAbž visus, kurie nemiega
VDbmasara, už tavo bučinius uAb
ž žvaigždes
Kurias laikysime deGbmlnuose
Už saulę, lietų ir svAbajones kur išsipildo
VDbmasara, aš apsvaigau nuo tavAb
ų kerų
Jaučiuos girta taip kaip niekGbmada
Paragavau aš tavAbų miškų gaiviausio vėjo.
VDbmasara
Ab
VDbmasara neiB
šeiki, pasilE
iki, dar pabA
ūki
MDbman tavęs taip reiAb
kia, tu žinDbm
ai
VDbmasara, jei išB
eisi man labE
ai labai bus liūA
dna
LDbmiksi širdy manAb
oj tu amžinDbm
ai
Ab
NDbma ir kas, kad šokti norisi ikAb
i aušros
Paliksim kūnus ir sieGbmlas čia
Negaila nieko juk vAbasara